Man teko didžiulė garbė būti viena iš pirmųjų kalbėtojų, atidariusių diskusiją „ES kaip taikos jėga: kaip mūsų karta gali kurti Europą kaip taikos projektą?“. Tai viena iš panelių, vykusių 17-ajame YES kongrese Paryžiuje, kurį organizavo FEPS ir FES Paris. Diskusijoje dalyvavo daug jaunų, politiškai aktyvių žmonių iš visos Europos. Buvo išsakyta daugybė požiūrių į tai, kas yra taika ir kaip jos galime siekti. Kalbėdama iš Lietuvos perspektyvos, noriu šiomis mintimis pasidalyti ir su jumis.
Sėdėti šalia tiek daug gabių jaunų žmonių iš visos Europos, kalbėti apie jautrius dalykus užsienio kalba – nebuvo lengva. Tačiau jutau pareigą kalbėti. Nes man, kaip žmogui iš Baltijos regiono, taika niekada nebuvo savaime suprantama ar garantuota vertybė – ji labai trapi ir jau ne kartą buvo iš mūsų atimta.
Daugelis iš mūsų paveldėjo „kartų traumą“, kurią paliko sudėtinga istorija. Lietuva prarado nepriklausomybę 1940 m., patyrė penkis okupacijos dešimtmečius, tremtis, sukilimus, pogrindinę kovą už laisvę. Nepriklausomybė atgauta tik 1990 m., o iki visiško saugumo dar laukė ilgas kelias.
Dabar, karui vėl priartėjus prie mūsų namų, tai primena, kad turime ne tik atsakomybę, bet ir galimybę siekti, jog Europa būtų stipresnė, vieningesnė ir solidaresnė grėsmių akivaizdoje.
Pasak 2024 m. pranešimo „Naujos kartos saugumas: tyrimas, kaip jaunieji europiečiai suvokia gynybos sektorių“, parengto IE universiteto Pokyčių valdymo centro partnerystėje su „Airbus Defence and Space“, 49 % jaunų Vakarų europiečių mano, kad jų šalis per artimiausią dešimtmetį bus tiesiogiai įsitraukusi į ginkluotą konfliktą. Jei ši apklausa būtų atlikta mūsų regione, šie skaičiai drastiškai išaugtų.
Taika mums – tai ne abstrakti idėja, o konkretus tikslas, kuriam vis dar reikia pastangų.
Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, buvau dar vaikas – nesupratau, ką tai reiškia, bet jaučiau, kad tai žingsnis į priekį. Ir iš tiesų – tai buvo žingsnis į saugesnę ateitį, apie kokią man pasakodavo tėvai.
Pati Europos Sąjunga gimė kaip taikos projektas po Antrojo pasaulinio karo – integracija prasidėjo nuo Anglies ir plieno bendrijos, kad karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos daugiau nebūtų įmanomas. Vėliau tai išaugo į brandų ekonominį ir socialinį vienetą.
Tačiau šiandien saugumas ir taika susiduria su iššūkiais – nuo išorinių, kaip Rusijos agresija, iki vidinių, pavyzdžiui, demokratijos silpnėjimo.
Taika – tai ne tik karo nebuvimas. Tai ir socialinis, ekonominis, psichologinis saugumas. Tai galimybė kurti šeimą, saugiai eiti gatve laikant savo mylimo žmogaus ranką, nebijoti būti savimi. Tai klimato saugumas ir tikėjimas, kad turėsime kur gyventi po 20 metų. Šiuo metu beveik 60 % pasaulio jaunimo sako, kad klimato krizė juos verčia jausti „gilią nerimo būseną“ („The Lancet“, 2021).
Mums, jaunimui, nusibodo performatyvus solidarumas. Nusibodo girdėti žodžius „vienybė“, kai tuo pat metu statomos sienos. Mes norime – ir reikalaujame – nuoseklumo. Vertybių, o ne verslo sandorių. Klimato teisingumo, o ne trumpalaikio pelno. Demokratijos, o ne nuolaidžiavimo.
Tačiau negalime apsimesti, kad gyvename tik ateities vizijomis. Gyvename dabartyje. Ir šioje dabartyje jaunimo pečiai jau dabar neša svorį, kurį turėtų dalytis visa visuomenė.
Dažnai pamirštame, kad ir pats jaunimas nėra vienalytis. Pastebima tendencija, kad jauni vyrai vis dažniau linksta į kraštutines dešinės pažiūras, o jaunos moterys dažniau remia progresyvias idėjas (Pew Research Center, 2023). Tokį susiskaldymą galima aiškinti „vienišumo epidemija“, skaitmenine izoliacija ar dezinformacijos burbulais. Bet visa tai grįžta prie vieno – saugumo. Kai jautiesi nesaugus, kai nesijauti išgirstas – tave lengva radikalizuoti.
Ir pirmiausia saugumas turi būti pasiekiamas pažeidžiamiausiems – tiems, kurie nerimauja dėl stogo virš galvos, skaičiuoja centus maistui, patiria diskriminaciją, bijo dėl darbo vien dėl savo tapatybės, neturi galimybės pasirūpinti savo sveikata.
Ir vis dėlto – jaunimas nesėdi rankų sudėjęs. Mes jau veikiame. Organizacijos, tokios kaip LSDJS, siunčia humanitarinę pagalbą į Ukrainą, palaiko ryšius su kolegomis, o dalis jaunimo savanoriauja tiesiogiai. Ši tendencija itin ryški mūsų regione. Jauni žmonės visame pasaulyje taip pat garsiai reiškia savo balsą dėl žiaurumų Gazoje, solidarizuojasi su Palestina, kalba apie kitus karo žiaurumus ir žmonių kančias.
Mes taip pat siekiame saugumo savo bendruomenėse. Kovojame už balsavimo teisę nuo 16 metų, nes demokratija mums rūpi ne tik po 18-ojo gimtadienio. Dalyvaujame savanoriškoje veikloje, vietos politikoje, buriame bendruomenes. Kuriame ateitį.
Diskusijoje nuskambėjo ir sentimentas, kad „taika prasideda ne nuo susitarimų, o nuo klausymo vienas kito“. Ir aš visiškai sutinku – turime pradėti nuo bendruomenės, nuo empatijos, nuo realaus veiksmo.
Tačiau nėra teisinga visą atsakomybę už taiką permesti ant jaunimo. Valdžia ir visuomenė turi sutikti mus pusiaukelėje. Tik realiomis galimybėmis, tikra pagalba, o ne tuščiais žodžiais galime kartu kurti Europą kaip taikos projektą.
Socialinis teisingumas, ekonominis saugumas, klimato stabilumas – tai ne „mados žodžiai“. Tai pagrindai, be kurių taika neįmanoma. Ir būtent jaunimo veiksmai dabar įrodo, kad šios vertybės gali tapti Europos stuburu.
